Prieš įkuriant laisvamanių kapines Kupiškyje, visi netikintys žmonės, kurie laidodavo savo mirusiuosius katalikiškose kapinėse, būdavo sodinami į kalėjimą, arba jų mirusieji būdavo „laidojami pelkėje“. 1923 m. Lietuvoje buvo įkurta Laisvamanių etinė kultūros draugija, vienijusi visus tuos, kurie neturėjo ryšių su jokia religija ir bažnyčia. Ši draugija pradėjo steigti laisvamanių kapines, knygynėlius ir skaityklas. Įkurti tokias kapines Kupiškyje nebuvo taip paprasta. Pirmiausia reikėjo surinkti 10 000 litų. Tuomet žinoma miškininko Povilo Matulionio žemė buvo nupirkta, o studentas Karazija parengė kapinių planą. Gavus Vidaus reikalų ministerijos leidimą, Kupiškio laisvamanių kapinės buvo oficialiai įsteigtos 1937 m. Kupiškio etnografijos
muziejaus archyvuose yra išlikę kvitai, nurodantys statybų darbų kainas. Pavyzdžiui, cementas kainavo apie 750 litų, tvoros aptvėrimas akmenimis – 1 100 litų, žvyro ir akmenų atvežimas – 40 litų, sklypo aparimas – 10 litų. Pirmasis laisvamanis, palaidotas šiose kapinėse, buvo ūkininkas Juozapas Dūda. Jo kapas yra labai kuklus, apsuptas paprasta metaline tvorele, kurios virbai buvo panaudoti velionio vardo įamžinimui. Iki šių dienų laisvamanių kapinėse išliko tik vienas kitas antkapis, ir tai buvo perstatytas. Laisvamanių kapinės taip pat mena masines žudynes Antrojo pasaulinio karo metais, kai čia buvo nužudyta apie 1 000 kupiškėnų, daugiausia žydų. Taip pat kapinėse yra palaidoti Kupiškio apylinkėse žuvę tarybiniai kariai.