Zubovų rūmai, esantys Šiauliuose, yra svarbus istorinės ir architektūrinės reikšmės objektas, turintis gilias šaknis LDK (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) laikais. 1589 m. įsteigta Šiaulių ekonomija buvo didžiausia LDK valstybinė žemės valda, kurią valdė žymūs asmenys, tokie kaip Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis ir Jeronimas Valavičius. Dvaras nuolat patyrė žalos per švedų antpuolius ir gaisrus, tačiau buvo atkurtas ir pertvarkytas kelis kartus per šimtmečius.
Svarbiausias ekonomijos klestėjimo laikotarpis siejamas su Antanu Tyzenhauzu, kuris valdė dvarą 1765-1780 m. ir pradėjo statyti svarbius pastatus, tokius kaip rūmai ir arklidės, taip pat užveisė parką ir sodą. Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimo Šiaulių ekonomija atiteko carinei Rusijai, o Jekaterina II ją perdavė savo favoritui Platonui Zubovui.
Zubovų valdymo laikotarpiu, XIX a. viduryje, rūmai buvo perstatyti klasicizmo stiliumi. Šiuo
laikotarpiu taip pat buvo pertvarkyti ūkiniai pastatai, kurie pritaikyti gyvenamajai ir visuomeninei paskirčiai. Dvaro teritorija buvo perplanuota pagal laisvo angliško parko principus, o parką puošė Kaštonų alėja ir vaismedžių sodas.
Po Zubovų pasitraukimo iš Didždvario, pastatai buvo rekonstruoti ir pritaikyti įvairiems tikslams. 1920-aisiais metais, po Pirmojo pasaulinio karo, dvaras tapo svarbia miesto dalimi. Pavyzdžiui, rūmuose buvo įsikūrusi Šiaulių Mokytojų seminarija, vėliau – pedagoginis institutas, o buvęs arklidžių pastatas tapo teismo rūmais.
Dvaras taip pat turėjo svarbų vaidmenį Lietuvoje per spaudos draudimo metus, kai Didždvaris buvo kontrabandos ir lietuviškos spaudos paskirstymo punktas. Po Antrojo pasaulinio karo, rūmuose veikė įvairios mokyklos ir švietimo institucijos. Šiandien Zubovų rūmai – tai Šiaulių universiteto dailės fakulteto namai, o kiti dvaro pastatai tarnauja visuomeniniams tikslams.