Archeologinėje literatūroje šis piliakalnis dažniau vadinamas Meškučių, kartais – Marijampolės piliakalniu. Anksčiau jis buvo Tarpučių kaimo žemių pietiniame pakraštyje, tačiau dabar Meškučių teritoriją nuo jo skiria Pabaigai ir Ungurinė (Marijampolės seniūnija). Kultūros vertybių registre jis žinomas kaip Meškučių piliakalnis, tačiau konkreti vietovė nėra tiksliai nurodyta. Šiuo metu piliakalnis priklauso Marijampolės miesto teritorijai.
Per laiką didžiąją dalį piliakalnio nuplovė Šešupės upė, todėl jo pradinė išvaizda ir dydis nėra tiksliai žinomi. XX a. piliakalnio likučius dar labiau apgadino įvairios duobės. Šiandien šios piliakalnio liekanos yra dirvonai, erozijos
procesai sulėtėjo. Piliakalnis kartu su jį supančia senovine gyvenviete datuojamas nuo I tūkstantmečio pr. m. e. iki XIII a. 1972 m. jis buvo pripažintas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu ir dabar saugomas kaip į registrą įtrauktas kultūros paveldo objektas. Šalia piliakalnio esanti papėdės gyvenvietė yra vieta, kurioje buvo aptiktos unikalios mirusiųjų deginimo ir laidojimo vietos. Mūsų protėviai dažnai degindavo mirusiųjų kūnus, o jų kaulus išbarstydavo laukuose, kas yra labai retas ir vertingas radinys Baltijos regione. Apie 110 metrų į pietvakarius nuo šio piliakalnio, kitapus nedidelio upelio, Pabaigų kaimo žemėje, dar yra kito piliakalnio, vadinamo Marcinkalniu, liekanos.