Išlaužo kaimas pirmą kartą paminėtas 1744 m. „Synodus… Vilnensis” dokumentuose, kur jis buvo priskirtas Prienų parapijai. Tuo metu parapija apėmė teritoriją nuo Nemuno iki Šešupės, kurioje buvo tik 33 kaimai. Kaimas pradėjo sparčiai augti po Tiškevičių dvaro įkūrimo. Iki 1926 metų Išlaužas valdė 340 hektarų žemės, kurią nuomos teisėmis prižiūrėjo Mykolas Gustaitis. Žemės reforma padėjo dar labiau išplėsti kaimą, padalinant žemę valstiečiams. 1882 m. Išlauže gyveno 104 žmonės, o 1923 m. – jau 179.
Sparčiai augant gyventojų skaičiui, atsirado poreikis steigti parapiją. Išlaužo bažnyčios klebonas Vytautas Gurevičius ėmėsi šio reikalo. Parapijai buvo paskirta 8 hektarai žemės su statiniais dvaro centre. Parapijiečiai turėjo sumokėti 40 tūkstančių
litų, tačiau po dalinio sumokėjimo likusią skolos dalį valdžia nurašė. Kunigas Gurevičius, padedamas parapijiečių, skyrė savo lėšas ir laiką bažnyčios statybai. Bažnyčia buvo statoma buvusių dvaro rūmų vietoje, nugriovus dalį pastatų. Pastatas buvo išplėstas, pristatytas bokštas. Bažnyčia tapo trijų navų su piliorais ir skliautais.
Nepaisant sunkumų, kunigo ir bendruomenės pastangomis 1933 m. buvo baigta statyti Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia. Be to, kunigas aptvėrė šventorių gražia tvora, o dvaro pastatuose įrengė kleboniją, tarnų namą ir parapijos salę. Šie darbai reikalavo nemažai išlaidų, todėl kunigas Gurevičius dažnai gyveno kukliai. 1936 m. Išlaužo parapija priklausė Prienų dekanatui ir apjungė 1600 katalikų.