Piliakalnis yra įrengtas Nemuno kairiajame krante, ant atskiros kalvos, iškilusios slėnio pakraštyje. Jo apvali aikštelė siekia 17 metrų skersmens, o šiaurės vakariniame krašte yra supiltas 1 metro aukščio ir 6 metrų pločio pylimas. Piliakalnio šlaitai yra statūs, siekiantys 20 metrų aukštį, ir apaugę praretintais lapuočiais, o pietvakarių šlaitas yra dirvonas. Rytinėje ir pietrytinėje pašlaitėje, 3 hektarų plote, yra papėdės gyvenvietė, kuri buvo tyrinėta 1956–1957 metais.
Atliekant archeologinius tyrimus, šioje gyvenvietėje buvo atrastas iki 1,2 metro storio kultūrinis sluoksnis iš I tūkstantmečio. Rasti židiniai, ūkinės duobės, moliniai verpstukai, geležinė yla, molinio tiglio dalis, brūkšniuota,
grublėta, gludinta bei lygi keramika, taip pat gyvulių kaulai. Anksčiau čia buvo rasta ir žiestų šukių su banguotu raštu.
1956–1957 m. archeologė O. Kuncienė ištyrė beveik visą piliakalnio aikštelę (209 m² ploto). Šioje teritorijoje aptiktas 1,2–1,25 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame išskirti du horizontai. Apatiniame horizonte (iki 65 cm storio) buvo rastas ovalus, 6x4 metrų dydžio stulpinės konstrukcijos pastatas su moline asla ir atviru židiniu, interpretuotas kaip pagoniška šventykla. Viršutiniame horizonte (iki 60 cm storio) buvo atrasta židinių liekanų, akmenų grindinių, geležinės ylos fragmentas ir grublėtos keramikos pavyzdžių. Šis piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.