Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia savo istoriją pradėjo XVII a. pradžioje, kai buvo pastatyta kaip evangelikų reformatų bažnyčia. Viduryje XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Steponas Kristupas Pacas šią bažnyčią perdavė katalikams, o 1670 m. ji buvo pašventinta kaip katalikų maldos namai. Bažnyčioje įrengti 11 vėlyvojo baroko altoriai, o viduje galima pamatyti vertingų dailės kūrinių.
Istorijos šaltiniuose minima, kad bažnyčia Jiezne galėjo būti pastatyta dar XVI amžiuje. 1611 m. buvo paminėta evangelikų reformatų bažnyčia, o 1640 m. – katalikų bažnyčios inventorius. 1643 m. klebonui buvo padovanoti du palivarkai su sąlyga
pastatyti mūrinę bažnyčią, kurios statybomis rūpinosi Steponas Kristupas Pacas. 1655 m. bažnyčia buvo statoma iš mūro, o 1670 m. pašventinta (konsekruota) LDK kanclerio K. Z. Paco iniciatyva. 1768–1772 m. Antano ir Teresės Pacų pastangomis bažnyčia buvo padidinta ir papuošta freskomis, statant du bokštus bei zakristijas. Bažnyčia buvo konsekruota iš naujo 1772 m., tačiau vėliau patyrė Rusijos kariuomenės plėšimą. XIX a. pabaigoje įtrūkus bažnyčios skliautams, prasidėjo remontas, o 1876 m. atnaujinimo darbams buvo skirtos lėšos. Po Antrojo pasaulinio karo Jiezno klebonas Vincentas Vaičiulis buvo ištremtas į Sibirą, o sugrįžęs į Lietuvą mirė Jiezne 1960 m.