Sorų šv. Antano Paduviečio koplyčia, žinoma kaip Sorų koplyčia, stovi ant trijų parapijų – Alsėdžių, Gegrėnų, ir Žemaičių Kalvarijos – ribos, tarsi simbolizuodama vienybę ir taiką tarp skirtingų bendruomenių. Įdomu, kad šis pavadinimas kilęs iš senovės žemaičių kalbos, kur žodžiai „pyktis, ginčytis“ buvo pakeisti žodžiu „sora“. Tai rodo, kad koplyčia tampa susitaikymo ir bendrystės vieta.
Koplyčia pastatyta 1917 m. Daugėlų dvaro šeimininko Klemenso Daugėlos iniciatyva. Pasak legendų, švedų kariai XVII amžiuje sudegino čia anksčiau stovėjusią bažnyčią. Sovietų okupacijos metu Daugėlų dvare įsikūrę vienuoliai marijonai koplyčioje aukodavo šv. Mišias, tuokė
žmones, krikštijo kūdikius. Nors vėliau dvaro šeimininkai buvo ištremti, koplyčia išliko, o jos prižiūrėtojas netgi ją buvo apkalęs konservų dėžutėmis, siekdamas ją apsaugoti.
Vietiniai gyventojai dalinasi legendomis apie varpinės bokštelyje buvusį skambų varpą ir Marijos skulptūrą, kurie paslaptingai dingo. Taip pat pasakojama apie šalia koplyčios esančias kapines, kuriose palaidota daug kūdikių ir mažų vaikų, bei apie po koplyčia buvusį partizanų bunkerį.
Nors koplyčios vidus lankytojams neprieinamas, iš išorės ją prižiūri Žemaičių Kalvarijos parapijos kunigai, ir tai tebėra vieta, pilna istorijų ir paslapčių, kviečianti susimąstyti apie praeitį ir bendrystę.