Smardonės šaltinis – tai unikali karstinės kilmės versmė ir svarbus hidrogeologinis gamtos paminklas, esantis Biržų rajone, Biržų regioniniame parke, Likėnų reabilitacijos ligoninės teritorijoje. Šis šaltinis garsėja savo gydomosiomis savybėmis ir išskirtine sieros vandenilio kvapu, kuris patraukė vietinių gyventojų dėmesį dar seniai.
Šaltinio vanduo pasižymi karstelėjusiu skoniu ir sieros vandenilio dujų kvapu, primenančiu papuvusį kiaušinį, todėl vietiniai gyventojai nuo seno jį naudojo ne maisto gaminimui, bet kitoms reikmėms. Vanduo buvo tinkamas duonai kepti, maudymuisi, besigydantiems gurkšnoti ir net skaudamoms kūno dalims mirkyti. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Smardonės šaltinis buvo žinomas dėl savo gydomųjų savybių dar nuo 1587 metų.
Istorinis ir Sveikatinimo Naudojimas
1938 metais, atidarius Likėnų gydyklą, Smardonės šaltinis buvo naudojamas mineralinėms vonioms ir gydomajam purvui
paruošti, gydant įvairias ligas, kol dar nebuvo įrengti gręžiniai. Šaltinio vanduo tekėjo iš sukarstėjusių Tatulos svitos uolienų ir pasižymėjo nedidele bendra mineralizacija, kietumu, ir kalcio sulfatinėmis savybėmis.
Geologinė Struktūra ir Debitas
Šaltinio duburio skersmuo siekia 15–17 metrų, o krantai yra priemolingi, padengti velėna. 1961 metais jo debitas buvo rekordinis – 540 litrų per sekundę, todėl jis buvo laikomas veržliausiu Lietuvos šaltiniu. Tačiau po 1961 metų melioracijos darbų šaltinio debitas sumažėjo iki 14 l/s. Dabartinis debitas nėra pastovus ir svyruoja nuo 130 iki 540 l/s, o sausros metu gali sumažėti iki beveik nulio. Šaltinis taip pat yra Smardonės upelio pradžia.
Pirmuosius Smardonės šaltinio vandens sudėties tyrimus atliko elektrochemijos mokslo pradininkas Theodoras Grotthussas 1816 metais. Jo tyrimai padėjo suprasti šaltinio vandens unikalumą ir gydomąsias savybes.