Kazimiero Bočiulio vėjo malūnas, pastatytas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, yra reikšmingas Kupiškio krašto istorinis objektas. Pirmasis malūno savininkas buvo Kazimieras Bočiulis. Po jo mirties, šeima išvyko į Ameriką, o sūnus Petras išėjo tarnauti, dėl ko malūnas buvo išnuomotas Domui Žiukui iš Kupiškio. Kai kurių šaltinių teigimu, malūnas buvo išnuomotas, nes Petras dar buvo per jaunas juo rūpintis. Tačiau kupiškėnų atmintyje malūnas išliko kaip Petro Bočiulio malūnas.
Šiame vėjo malūne buvo malami kvietiniai, ruginiai, avižiniai, miežiniai ir žirniniai miltai, tačiau kruopų gamyba čia nebuvo vykdoma. Malūnas galėjo
veikti tik vėjuotomis dienomis, todėl pelno duodavo nedaug, nes miestelyje buvo dar septyni kiti malūnai. Pasak amžininkų, malūnas veikdavo retai, nes jo mechanizmai buvo nusidėvėję, o senas šeimininkas jau negalėjo juo tinkamai rūpintis.
1941 m. malūne buvo nustota malti, o Bočiulių šeima pradėjo jį naudoti kaip tvartą ir virtuvę. Sovietmečiu malūnas atiteko Kupiškio rajkooperatyvui, kuris jame įrengė kailių ir gyvulių odų sandėlį. 1990 m. malūnas buvo iš dalies restauruotas. Šiuo metu malūnas yra privatus turtas. 1992 m. jis buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu objektu.