Aukštadvario regioninio parko teritorijoje, ežero pakrantėje galima rasti į žemę įsmigusį Nikronių akmenį, dar vadinamą Didžiuoju. Tarp Sienio ir Verniejaus ežerų esančiame Babrauninkų miške pasislėpęs akmuo yra geologinis gamtos paminklas. Šį objektą ir jo apylinkes nuolat prižiūri ir lankytojų patogumui pritaiko Trakų miškų urėdija. Nikronių akmuo – tai masyvus ledyninės kilmės riedulys, ant kurio galėtų tilpti keliasdešimt žmonių! Akmens matmenys išties įspūdingi: jo ilgis yra 6,3 m, plotis – 3 m, o aukštis – 2,2 m. Tai netaisyklingos formos, pilko granito spalvos akmuo, kurio dalis glūdi žemėje, o amžius galėtų siekti apie 14–16 tūkstančių metų. Geologiniai tyrimai rodo, kad vadinamieji skandinaviški akmenys – vienas iš Aukštadvario regioninio parko išskirtinumų. Manoma, kad, kaip ir daugelis Lietuvos teritorijoje esančių masyvių akmenų, Nikronių akmuo susiformavo Skandinavijos teritorijoje prieš milijonus metų. Per paskutinį visuotinį ledynmetį šie akmenys buvo atridenti į Lietuvą. Įdomu, kad ant Nikronių akmens yra ryškiai matomų įvairių ženklų, raidžių bei simbolių. Ant vieno šono beveik 2 metrų horizontalioje atkarpoje įrašytos nemažo dydžio (apie 35 cm) raidės MOPT. Virš užrašo yra rodyklė ar strėlė. Kitoje akmens pusėje matosi apie 30 cm skersmens lygiašonis kryžius. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad anksčiau tokių kryžių buvę du. Taip pat ant akmens yra braižinys, panašus į herbą. Dėl mįslingų ženklų Nikronių akmuo yra gaubiamas paslapčių ir siejamas su Lietuvos istorija bei senovės baltų mitologija. Slėpiningasis akmuo domina ir traukia archeologus, istorikus bei kitų mokslo sričių specialistus. Visai nenuostabu, kad apie šį gamtos paveldo objektą yra prikurta nemažai pasakojimų. Mįslingieji ženklai Pirmas rašytinis šaltinis, kuriame minimas Nikronių akmuo, – Petro Tarasenkos 1958 metais parašyta knyga „Pėdos akmenyje“. Autorius smulkiai aprašė akmens išvaizdą ir ant jo esančius ženklus. Raidės MOPT, rodyklė, strėlė, kryžius, herbas – visa tai įkvepia įvairius pasakojimus, spėliones bei diskusijas. Žmonės pasakoja, kad maždaug 1904–1905 metais Nikronių akmuo buvo riboženkliu, skiriančiu valdišką mišką nuo pono žemių. Ponas savo pusėje iškalė raides MOPT ir rodyklę, nukreiptą į jo žemių pusę. Gyventojai liudija, esą paslaptingosios raidės – tai lenkiškos frazės „Moje pieniadze tutoj“, kuri lietuviškai reikštų „Mano pinigai čia“, abreviatūra. Iš tiesų tikima, jog po akmeniu slypi užkeiktas lobis. Tai akivaizdžiai rodo prie akmens pastebimi lobio ieškotojų bandymų likučiai. Tačiau iš kitos pusės, teigiama, kad Nikronių akmuo negalėjęs būti žemės valdos riboženkliu, nes jis dunkso pačiame Odynecų šeimos valdų viduryje. Žinoma, kad anksčiau kilmingos šeimos ant akmenų iškaldavo inicialus ir giminės herbą, tokiu būdu ženklindamos savo nuosavybę arba mirusiojo atminimą. Paskutiniojo

dvaro savininko Vladislavo Odyneco dukra Helena yra nurodžiusi, kad raidės MO reiškia Michal Odyniec. Aukštadvario ir Onuškio bažnyčiose saugomi duomenys liudija jį buvus Trakų pakamariu, t. y. teismo valdininku, žemės ribų bylas sprendžiančiu teisėju. Taigi gali būti, kad MOPT reiškia „Michal Odyniec Podkomorzy Trocki“ (Mykolas Odyniecas, Trakų pakamaris). Beje, Vladislavo Odyneco dukra taip pat patvirtino, kad Odynecų giminei priklauso ir ant akmens iškaltas Šerno arba Vienišiaus herbas. Aukštadvario ir kitų Trakų apylinkių gyventojai atmintį apie kilmingą Odynecų giminę išsaugojo iki šių dienų. Vietiniai šią šeimą laikė kunigaikščiais, nors šio titulo Odynecai nenaudojo jau nuo XVII amžiaus. Nikronių malūno valdytojas Vladislavas Odynecas buvo vienas iš Aukštadvario parapijos steigimo ir bažnyčios statybos iniciatorių. Lobiu į dangų neįsipirksi… Nemažai legendų Nikronių akmenį sieja su čia slepiamu lobiu. Yra manančių, kad į užkastus lobius nukreipia ant akmens iškalta rodyklė, o po rodykle esančios raidės MOPT išduoda atstumą. Aplink akmenį matyti, kad lobio buvo ne kartą ieškota… Gana plačiai paplitusi istorija apie tai, kaip Vladislavas Odynecas užkasė savo pinigus ir… pamiršo, kur! Sakoma, ilgai ieškojęs savo paslėpto turto ir niekaip neradęs. Iš nevilties, o gal svaigiųjų gėrimų pastūmėtas, jis puolė po traukiniu. Esama legendų, siejančių lobį net su Napoleonu. 1812 metais, ilsėdamasis Babrauninkų miškelyje, Napoleonas sumanė paslėpti savo auksinius servizus bei monetas. Taip nusprendęs, liepė kareiviams užkasti jo brangų turtą, o ant viršaus užritinti masyvų akmenį! Kitas pasakojimas byloja, jog žinia apie čia paslėptą lobį pasiekusi Napoleono kareivius. Šie pradėjo kasinėti ir… atrado lobį! Tačiau ne pinigus, o knygas. Kad ir ką bylotų legendos, šiandien žinome vieną faktą. Ne per seniausiai traktorininkas, dirbęs prie netoliese esančių senkapių, išrausė puodą su pinigais. Dabar šį lobį galima apžiūrėti Trakų pilies muziejuje. Alka – baltų šventvietė Senovėje Nikronių akmuo buvo garbinamas ir laikomas šventu. Galbūt jis buvo ikikrikščioniškai religijai priskirtinas aukų akmuo? Galbūt kadaise žyniai čia kūreno šventąją ugnį? Akmenyje iškalti kryžiukai dažnai yra laikomi saulės ženklo simboliais. Dar vienas įdomus dalykas, kad akmens viršuje yra žmogaus išskaldyta 26 cm gylio įduba, kurioje visuomet telkšo bent lašelis vandens. Tikima, kad šis vanduo šventas, turįs gydomųjų savybių. Senais laikais čia žmonės atvažiuodavę net iš toli šiuo vandeniu pavilgyti akių. O sniegui iškritus, vandenį ir gerdavo, ir su savimi išsiveždavo. Tikintys žmonės čia ne tik plaudavę akis, bet ir palikdavę pinigų, už kuriuos kunigas laikydavęs mišias. Senoliai pasakoja, kad kartais naktimis čia klaidžioja ugnelės, tačiau jas mato tik labai geri žmonės. Be to, yra teigiančiųjų, jog prie šio akmens vaidenasi…