Dominikonų, arba Brolių pamokslininkų broliją XIII a. pradžioje įsteigė šventasis Dominykas de Guzmanas, kilęs iš Ispanijos. Lotynų kalboje dominicanis reiškia „Viešpaties šunys“, todėl vienas iš ordino simbolių – baltas šuo su juodomis dėmėmis, nasruose laikantis liepsnojantį deglą. Kontempliatyvų gyvenimą išpažįstantys vienuoliai steigdavo mokyklas, universitetus, kuriuose patys dėstė. Jų tikslas – apaštalauti, skelbti Dievo žodį ir studijuoti. Dažni dominikonų naudojami simboliai: lelija, knyga, rožinis, žvaigždė bei duona. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio XIV a. pabaigoje pastatyta pusiasalio pilis kadaise buvo viena didžiausių Lietuvos gardinio tipo pilių, gal todėl buvo vadinta Didžiąja. Jos paskirtis nuolat keitėsi. Iš pradžių pilis buvo didžiojo kunigaikščio rezidencija, vėliau – aukštos kilmės valstybės priešų ir belaisvių kalėjimas, o XVII a. pabaigoje atiteko dominikonų ordinui. Po 1768 m. Lietuvos Lenkijos republikos seimo nutarimo, dominikonai 1779 m. Pusiasalio pilies pirmajame kieme, abipus pietinio gynybinio griovio, pradėjo statyti 46 metrų ilgio ir 28 metrų pločio trinavę bažnyčią su dviem bokštais pagrindiniame vakarų fasade. Statant bažnyčią nugriauti pilies vartų bokšto mūrai, dalis jų panaudota pamatams. Jos pagrindinis įėjimas stovėjo už pilies fosos, t. y. mieste, o presbiterija – pilies kieme. Bažnyčios statybos darbus pradėjo architektas Augustinas Kosakovskis, tęsė Martynas Knakfusas. Pritrūkus lėšų statyba sustojo, o 1812 metų karas ją nutraukė. Darbai atnaujinti apie 1820 metus. Dėl lėšų stokos 1823 – 1826 m. pradėta bažnyčia buvo rekonstruota – bažnyčios pietrytinė nava panaudota įrengiant dviejų aukštų su rūsiu vienuolyno korpusą, dalis šiaurės vakarų navos buvo pritaikyta koplyčiai, likusioje pusėje įrengtos kelios vienuolyno celės, virtuvės ir ūkinės patalpos. Koplyčia buvo

pašventinta 1822 m. rugpjūčio 4 d. Šv. Mykolo Arkangelo vardu. Centrinė nebaigtos bažnyčios nava buvo naudojama kaip vienuolyno kiemas. Abu korpusai uždengti dvišlaičiais stogais. Virš vieno iš nebaigtų bažnyčios bokštų pastatytas medinis bokštelis – varpinė. Pastatų rekonstravimo darbai vyko pagal vienuolyno prioro L. Glovickio užmanymą. Be to, pilies kieme buvo vienuolyno sandėliukas, ledainė, medinė oficina, arklidė, tvartas. Vienuolynas turėjo tris daržus. Dominikonų vienuolyno kompleksą sudaro du dviejų aukštų stačiakampio plano korpusai. Pradėtos statyti bažnyčios sienų storis 2,8 – 3,2 metro, mūryta iš plytų, renesansiniu rišimo būdu. Naudotos labai stambios plytos – 31-30 (l)x15 (b) x 7,2-7,5(h). Koplyčioje išliko sieninės tapybos dekoras – tapyti šoniniai altoriai ir frizas. Didysis altorius ir inventoriuose minimas kryžius neišliko. Sieninės tapybos dekoras – siužetinė tapyba, ornamentiniai frizai ir paneliai išliko vienuolyno pietinio korpuso patalpose. Vienuolyno pastatai neturi ryškių stiliaus bruožų, fasadai tinkuoti, lygūs, vieninteliai dekoro elementai – profiliuotas karnizas virš antro aukšto ir piliastrai kiemo fasaduose prie įėjimų durų. 1864 m. birželio 16 d. carinės valdžios generalgubernatoriaus nurodymu vienuolynas buvo uždarytas. Į pietinį korpusą įkelta dvarininkų globos įstaiga. O kitame buvo Trakų policijos valdybos areštinė, archyvas, gyveno sargai ir tarnautojai. XIX a. viduryje pilies teritorijoje užveistas parkas. Po I-ojo pasaulinio karo naudojamas buvo tik pietinis vienuolyno korpusas, koplyčioje įrengtas sandėlis. Rytinis pastatas apleistas pradėjo griūti. Vienuolyno restauravimo darbai pradėti apie 1960 metus. Iš pradžių vykdyti tik fragmentiniai konservavimo darbai. Po 1988-99 metais atliktų restauravimo darbų pastatai pritaikyti Trakų istorijos muziejaus administracijai ir Sakralinio meno ekspozicijai.