Tai – vienintelis tautos, kuri prieš 600 metų iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, kultūros ir istorijos pažinimo atspindys Europoje. Karaimų etnografinė paroda buvo įrengta 1967 metais. Joje supažindinama su karaimų tautos istorija, buitimi bei papročiais. Muziejaus įkūrimas yra siejamas su Hadži Seraja Chano Šapšalo vardu. Jis – žymus XIX-XX a. sandūroje gyvenęs mokslininkas, kolekcionierius, domėjęsis Rytų tautų, ypač karaimų kultūra bei yra plačiai žinomas karaimų visuomenės veikėjas. 1927 metais, Trakuose vykusiame karaimų suvažiavime, jis buvo išrinktas bendruomenės vadovu ir gavo hachan, t.y. aukščiausio karaimų dvasininko titulą. Tapęs hachanu, S. Šapšalas pradėjo kaupti karaimų ir jiems artimų tautų dvasinės ir materialinės kultūros paminklus, ketindamas įkurti muziejų. Laikui bėgant svajonė pradėjo pildytis ir 1938 metais Lenkijos vyriausybė karaimų muziejaus statybai Trakuose asignavo 33 tūkst. zlotų. Vadovaujant architektui J. Borovskiui, pradėta muziejaus statyba, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys karaimai. 1938 m. liepos mėn. 6 d. įvyko kertinio akmens pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo valdžios ir visuomenės atstovai iš Vilniaus ir Trakų. Tačiau 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus ir visa kolekcija liko S. Šapšalo bute, Vilniuje. Tokiu būdu karaimų muziejus veikė iki 1951 metų pradžios. Tais pačiais metais tokio tipo muziejus buvo panaikintas ir visi eksponatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tačiau svajonei vis dėlto buvo lemta išsipildyti ir 1967 metais buvo atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S. Šapšalo sukaupta kolekcija. O 2011-aisiais, minint S. Šapšalo mirties 50-ąsias metines, jo vardu buvo pavadintas muziejus. Eksponatai Muziejaus ekspoziciją sudaro daugiau nei 300 eksponatų, kurie žavi savo unikalumu, leisdami itin artimai pažinti karaimų kultūrą – nuo Egipto karaimų vedybinės sutarties iki rytietiškų ginklų kolekcijos. Karaimų tautos istoriją, buitį ir papročius atspindi rankdarbiai, drabužiai, aksesuarai bei nuotraukos. Jose įamžinti karaimai apsirengę nacionaliniais drabužiais. Lankytojus neabejotinai sudomins ir Damasko pypkės, rūkymo komplektas (kaljan), indas nacionaliniams patiekalams (tava), kavinukas, karaimų nacionalinių ornamentų pavyzdžiai, nes Damasko karaimai buvo geri amatininkai ir gamino

meniškus varinius dirbinius. Taip pat ekspozicijoje galima pamatyti ažūrinį šviestuvą, kuris kitados puošęs Damasko karaimų šventovę, kuri 1832 m. perėjo į melkitų (arabų katalikų) rankas ir taip deja, karaimų bendruomenė nustojo gyvavusi. Karaimų tautą leis pažinti ir muziejuje randami namų apyvokos daiktai, kambarių įrengimo atributika. Galima sužinoti, kad karaimo namas buvo keturių dalių: priemenė, virtuvė, moterų ir vyrų pusės. Ilgainiui vyrų pusė tapo svetainė. Namai buvo šildomi mangalu – varine nešiojamąja krosnele. Tai klajoklių gyvenimo elementas. Aplinkui mangalą susėsdavo šeima, svečiai, specialiuose puodeliuose (jibrik) buvo verdama kava. Tarp eksponatų yra du kazanai – variniai katilai. Jie turi ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Mat būrimasis apie židinį ir katilą tiurkų tautų laikomas brolybės ir giminystės simboliu. Todėl tokius meniškus katilus gamindavo tik geri meistrai. Įdomi ir ginklų kolekcija: odinis skydas, strėlės, medžioklės ragas, kardai (jataganai), šalmas (šišak). Vienas iš įdomiausių eksponatų, turintis gilią ir gražią istoriją – medinis lopšys, stovėjęs moterų kambaryje, vadinamas bešik. Visos jo dalys sutvirtintos medinėmis vinimis. Tai siejama su prietarais – geležinėmis vinimis tvirtinamas karstas, todėl jų neturi būti lopšyje. Nebuvo galima supti tuščio lopšio, – taip elgėsi ir Krymo totoriai, kumykai, turkai. Lopšį perduodavo iš kartos į kartą. Didelė garbė būdavo jį išlaikyti giminėje nuo senelių ir prosenelių. Paprastai lopšys stovėdavo ant lingių, jo dugno viduryje būdavo anga, į kurią įstatydavo molinį puoduką. Čiužinyje irgi būdavo anga, taip vaikas likdavo sausas. Kad nespurdėtų, kūdikį specialiais tvarsčiais pritvirtindavo prie lopšio, o kojytes suvystydavo atskirai. Šiandieniniai karaimai jau nesinaudoja lopšiu bešik, todėl dabar tokį lopšį galime rasti tik muziejuje. Žinoma, tai lėmė skirtingas žmonių gyvenimo būdas, kurį suformavo dvidešimtas ir dvidešimt pirmas amžius. Atsirado kitokie lopšiai: lovytės, vaikų vėžimėliai, o apie senelių ir prosenelių lopšį net neužsimenama. Įamžintas prof. Hadži Seraja Chano Šapšalo atminimas 2011 m. gruodžio 28 d. ant dabartinio S. Šapšalo karaimų tautos muziejaus pastato atidaryta atminimo lenta, skirta pasaulinio garso orientalisto, karaimų muziejaus įkūrėjo dr. Hadži Seraja Chano Šapšalo atminimo įamžinimui.