Tai – viena žymiausių Lietuvos istorijos asmenybių. Vytautas Didysis šlovinamas iki šių laikų tikrai ne veltui, juk jo valdymo laikais Lietuvos valstybė buvo išplėsta nuo Baltijos iki Juodosios jūros. 1994 m. liepos 16 d., minint Žalgirio mūšio metines, Vytautų klubo suvažiavimo proga Vytauto Didžiojo atminimas įamžintas Galvės ežero saloje pakeliui į Trakų pilį – pastatytas liaudies menininko Ipolito Užkurnio ąžuolinis paminklas. Tačiau Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, ko gero, labiausiai yra įstrigęs trakiečių ir karaimų širdyse. Po įspūdingos pergalės prie Juodosios jūros Vytautas, grįždamas iš Krymo, parsivežė į Lietuvą beveik 400 karaimų šeimų ir apgyvendinęs juos senojoje sostinėje Trakuose, kad čia narsūs kariai saugotų pilį nuo kryžiuočių puldinėjimų, o kita dalis – dirbtų dovanotą žemę ir užsiimtų daržininkyste. Dažnai yra svarstoma, kodėl Vytautas pasirinko atsivežti būtent karaimus ir vieno atsakymo tam nėra. Yra iškeltos kelios versijos: vieni mano, kad tai buvo kontribucija už pralaimėtą karą, kiti sako, kad kunigaikščiui imponavo chano pusėje narsiai kovęsi karaimų kariai, todėl juos persiviliojęs, kad aprūpintų retai apgyvendintas savo žemes ištikimais tarnais ir vakarinių sienų sargais. Iš dokumentų nuotrupų galima spėti, kad prie kunigaikščio buvo ir atskiras karaimų dalinys. Kariuomenėje daug karaimų tarnavo ir vėlesniais amžiais. Bendras totorių ir karaimų junginys netgi dalyvavo Žalgirio mūšyje. Tokie geri kariai jie buvo ko gero ir dėlto, kad karybos tradicijos karaimų visuomenėje visada buvo gajos. Net karaimų herbe pavaizduota dviragė ietis, vadinama senek, kartu su kalkanu (skydu). Atkreipti dėmesį verta ir į tai, kad karaimų kalboje išlikusi turtinga karybos terminija, kurią kitos tiurkų tautos pakeitė skoliniais. Įdomu tai, kad Lietuvoje apsigyvenę karaimai sudarė atskirą bendruomenę pavadinimu džymat. Bendruomenės ir atskirų jos narių teisinę padėtį reglamentavo jiems suteiktos

valdovų privilegijos. Pirmasis aktas, nustatantis teisinę karaimų padėtį Lietuvoje, yra Kazimiero Jogailaičio 1441 metų privilegija, suteikianti Trakų karaimams tokią pat Magdeburgo teisę, kokią jau buvo gavę Vilniaus, Trakų ir Kauno miestai. Jiems suteikta teisė į savivaldą, vadovaujamą jų pačių ir iš jų tarpo renkamo vaito. Karaimai buvo pavaldūs tik savo vaitui, o šis – pačiam valdovui. Šios teisės vėliau buvo patikslintos ir praplėstos kitų Lietuvos valdovų, tad Trakų karaimai jautėsi globojami ir saugomi. Na, o ypatinga pagarba Vytautui pasireiškia itin ryškiu jo supoetinimu ir sureikšminimu kūryboje. Lietuvos didijį kunigaikštį karaimai vadina Vatat Bijumi, t.y. „karalius, triuškinantis priešus“. Padavimuose jis vaizduojamas kaip labai išmintingas, drąsus, kilnus ir galingas valdovas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri, dažnas karaimas namuose turi net Vytauto portretą. Karaimų pasakojimuose šventumo aureolę turi ne tik Vytautas, bet ir jo žirgas, kuriam priskiriamos stebuklingos galios. Legenda apie stebuklingą didžiojo kunigaikščio žirgą. Joje pasakojama, kaip, patvinus ežerui, Karaimų gatvei grėsė pavojus būti nušluotai nuo žemės paviršiaus. Išsigandusios karaimės moterys nuplaukė valtele prašyti kunigaikščio Vytauto pagalbos, nes jų vyrai išvykę į mūšį, o jos vienos, vargšės, esančios bejėgės kovoti su stichija. Išklausęs jų maldavimo, Vytautas pažadėjo pagelbėti, ir netrukus jo žirgas atskriejęs į Karaimų gatvę, išgėrė visą vandenį ir taip išgelbėjo nuo potvynio. Žmonių nuostabai nebuvo ribų, džiaugsmo ašaros užtvindė akis. Su malda moterys grįžusios namo šlovino kunigaikštį ir jo stebuklingąjį žirgą. O šis, išpampęs nuo vandens kaip didžiulis kalnas, kad net tiltas linko nuo jo svorio, lėta žirgine pasileido už miesto, Karaimų laukų link. Ten, kur buvo sustojęs pailsėti, atsirado Puvus ežeriukas (Čirik giol‘), iki šiol primenantis stebuklingąjį žirgą.