Paparčių dominikonų vienuolynas yra įspūdingas istorinis objektas, kurio pradžia siekia 1650 m., kai jį įsteigė LDK paišdininkas Stanislovas Beinartas. Šis vienuolynas buvo ne tik dvasinis, bet ir kultūrinis centras, kuriame buvo sukaupta didžiausia to meto šalyje biblioteka. Objektas buvo gerai žinomas dėl savo ryšių su įtakingiausiomis LDK didikų giminėmis.
Nors iki mūsų dienų išliko tik barokiniai vartai ir koplyčia, vienuolyno istorija mena apie jo svarbą ir grožį. Objektas buvo pilnai sukomplektuotas, su mūrine bažnyčia, dviaukščiu pastatu,
špitolė ir pažangiai organizuotu ūkiu. Vienuolynas buvo žinomas dėl savo puošniai dekoruoto interjero ir meninio lygio, liudijančio freskų likučiais koplyčioje.
Paparčių dominikonai buvo švietimo ir kultūros skleidėjai, turėję savo noviciatą ir parapijinę mokyklą. Jų biblioteka turėjo daugiau nei tūkstantį tomų, ir daugybė filosofijos bei teologijos profesorių buvo auklėtiniai, galėję naudotis šiuo turtingu ištekliumi. Vienuolynas, klestėjęs beveik du šimtus metų, buvo sunaikintas dėl pagalbos sukilėliams prieš carinę Rusiją.