Perkūnkalnis, įsikūręs tarp Kūnos upelio šiaurės vakaruose ir Cirkliškio ežero slėnio pietvakariuose, išsiskiria savo geografiniu išdėstymu ir istorine reikšme. Šio kalno šlaitai, siekiantys 10–11 metrų aukštį, formuoja dramatišką ir įspūdingą peizažą. Kalvos viršūnėje esanti ovali aikštelė, matmenimis 30 x 20 metrų, yra suapvalinta pylimais, kurių aukštis varijuoja nuo 0,6 iki 1,2 metro, sukurdami gynybinę struktūrą ir išryškindami kalvos perimetrą.
Ypatingas dėmesys skiriamas piliakalnio pietryčių ir šiaurės rytų šlaitų sutvirtinimams, kurie pasiekia iki vieno metro aukštį, o vakariniame šlaite – net iki dviejų lygių,
2 ir 1 metro aukščio pylimais. Šie fortifikaciniai elementai ne tik pabrėžia kalvos svarbą ir jos gynybinį potencialą, bet ir liudija praeities gyventojų pastangas apsaugoti savo teritoriją.
Pietvakarių papėdėje atveriamos senovinės gyvenvietės liekanos ir radiniai, tokie kaip geležies gargažai, papildo kalnos istorinį naratyvą, suteikdami mums vertingos informacijos apie ankstesnių civilizacijų buitį ir veiklą šioje teritorijoje.
Perkūnkalnis tampa ne tik archeologinio tyrimo objektu, bet ir kultūros bei gamtos paveldo dalimi, viliojančia istorijos entuziastus ir gamtos mylėtojus išnagrinėti ir patirti šią unikalią vietovę.