Mitriūnų dvaras, nors šiandien ir virtęs griuvėsiais, išlieka istoriškai ir kultūriškai reikšminga vieta. Šis dvaras stovi Liaudos regione – vietovėje, glaudžiai susijusioje su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės istorija. Dvaras savo klestėjimo laikais buvo vietinis kultūros ir bendruomenės centras.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad Mitriūnų dvaras XVIII a. priklausė Koryznų šeimai. XIX a. pradžioje jis buvo parduotas Savickių giminei. Napoleonas Juozapas Savickis 1855 m. pastatė naujus mūrinius rūmus pagal savo paties projektą. Pastato architektūroje persipynė neoklasicizmo ir gotikos stiliai, nors jo dizainą stipriai veikė mėgėjiškas autoriaus požiūris. Įspūdingi rūmai su devyniais gotikiniais
langais ir arkadiniu rizolitu buvo apsupti vešlaus parko su liepų alėja, senomis tuopomis ir akacijomis.
Iki Pirmojo pasaulinio karo dvaras buvo žinomas kaip vieta, kurioje vykdavo koncertai, teatro vakarai ir pobūviai. Čia lankėsi ne tik aplinkinių dvarų savininkai, bet ir svečiai iš Kauno, Panevėžio bei Vandžiogalos. Deja, po karo dvaras prarado savo spindesį. Žemės reforma ir sovietų okupacija smarkiai apkarpė dvaro teritoriją, o paskutinį savininką, Vaclovą Savickį, 1941 m. ištremė į Sibirą.
Šiandien Mitriūnų dvaras – tai tik likučiai praeities grožio, kurie, nors ir menki, vis dar byloja apie istorinę reikšmę. Dvaro griuvėsiai, užgožti laiko ir gamtos, pasitinka lankytojus kaip nebylūs praeities liudininkai.