Žemaičių alka Šventojoje – unikali vieta, kurioje įamžinta senovės baltų kultūra ir astronominės žinios. Šventvietė, įkurta 1998 m. ant kopos Jonpaparčio gatvės pabaigoje, netoli sveikatos centro „Energetikas“, atkartoja XV a. paleoastronominės observatorijos, buvusios ant Birutės kalno, koncepciją.
Šventvietėje stovi 12 ąžuolinių stulpų, kuriuos tautodailininkai kūrybingai susiejo su baltų mitologijos dievais ir deivėmis: Perkūnu, Aušrine, Žemyna, Austėja, Ondeniu, Patrimpu, Patulu, Velinu, Lada, Saule ir Mėnuliu. Šie stulpai pastatyti taip, kad pagal jų metamus šešėlius galima apskaičiuoti baltų kalendorines šventes – Rasas, Jorę, Lygiadienį, Užgavėnes ir kt.
Alkos kūrimo darbai buvo pagrįsti archeologo prof. Vlado Žulkaus ir dr. Rimutės Rimantienės tyrinėjimais. Stulpų dizainas įkvėptas archeologinių radinių, tarp jų – viduramžių
stulpo su išskaptuota deivės kauke, atrasto ant Birutės kalno.
Žemaičių alka yra ne tik kultūros ir istorijos, bet ir ritualinių apeigų vieta. Čia švenčiamos tradicinės pagoniškos šventės, tokios kaip Jorė (balandžio 23 d.), Rasos (birželio 22 d.), Lygiadienis (kovo 22 d.) ir Mildos diena (gegužės 13 d.). Ritualų metu atliekamos simbolinės apeigos, tokios kaip gintaro dulkių aukojimas.
Aplink šventvietę atsiveria įspūdingas kraštovaizdis, primenantis senovės baltų gyvenimo būdą. Įdomu tai, kad spėjama, jog šioje vietoje kadaise stovėjo medinė Elijos gyvenvietės bažnyčia, kuri Kęsgailos įsakymu buvo perkelta ant Birutės kalno.
Žemaičių draugijos Palangos skyriaus iniciatyva sukurta alka yra ne tik istorinė ir kultūrinė vertybė, bet ir gyva pagoniškos kultūros puoselėjimo vieta, kur susipina tradicijos, gamta ir senovės dvasia.