Arvydų dvaro istorija prasidėjo XVI amžiuje, kai Ulrichas Hozijus, Vilniaus pilininkas ir Žygimanto Senojo karališkųjų statybų prižiūrėtojas, tapo pirmuoju žinomu šio dvaro šeimininku. Jis gavo dvarą kaip dovaną iš kunigaikščio už vadovavimą svarbioms statyboms, tokioms kaip pirmasis Vilniaus vandentiekis ir karališkieji malūnai. Dvaras vėliau perėjo Jezuitų akademijai, o po ordino panaikinimo – Mikalojui Lopačinskiui, kuris valdė dvarą iki XIX amžiaus pabaigos.
XX amžiaus pradžioje dvarą įsigijo Samuelis Goldšteinas, kuris dvaro teritorijoje plėtojo odos perdirbimo
verslą. Ekonominei plėtrai buvo palankus Varšuvos-Peterburgo geležinkelio artumas, o šalia įrengta traukinių stotis leido lengvai transportuoti dvare pagamintą produkciją. Tačiau po Goldšteino mirties dvaras prarado rūpestingą šeimininką ir perėjo iš rankų į rankas.
Sovietmečiu Arvydų dvaras tapo kolektyvinių ūkių bendrabučiu, o vėliau buvo paliktas apleistas. Tik XXI amžiuje, suradęs naujus savininkus, dvaras atgijo ir dabar yra populiarus renginių ir susitikimų, netoli Vilniaus, centras, siūlantis unikalų istorinį kontekstą bei žavų aplinkos grožį.