Ukmergėje 1745 m. pijorų vienuoliai įkūrė medinę Švč. Trejybės bažnyčią, kuri tarnautoje iki 1845 m., kai buvo uždaryta. 1868 m., po bažnyčios gaisro ir griūties, jos vietoje buvo pastatyta nauja cerkvė. 1919 m., kai katalikų bažnyčia pareikalavo grąžinti jiems priklausiusią žemę, cerkvė buvo perduota katalikams. 1926 m. bažnyčia buvo pavesta globoti marijonų kongregacijai, kuri rūpinasi ja iki šiol.
Ši bažnyčia, pastatyta 1868 m., pasižymi neobizantinio stiliaus architektūra ir kvadratiniu planu. Pietvakarinėje bažnyčios
pusėje stovi dviejų tarpsnių bokštas, kurio apatinė dalis yra kvadratinė, o viršutinė – aštuonkampė. Bokštas baigiasi smailiu viršumi. Šiaurės rytų pusėje, už pagrindinio fasado, yra pusapskritė apsidė. Virš bažnyčios tūrio kyla apskrito plano kupolas, dengtas nuožulniu stogu. Pastatą puošia piliastrai, nišos ir arkiniai langai, kurie suteikia bažnyčiai iškilmingo ir išraiškingo charakterio. Tai ne tik religinis, bet ir kultūrinis paminklas, kuris turi svarbų vaidmenį tiek Ukmergės, tiek visos Lietuvos istorijoje.