Į šiaurę rytų – pietvakarių kryptimi išsidėstęs piliakalnis, užimantis 44×25 metrų plotą, stebina archeologų atrastomis keramikos šukėmis – vienos su grublia oda, kitos – lygiosios, leidžiančios nukeliauti atgal į praeities amžius. Aikštelės perimetrą saugo 1,5 metro aukščio, solidžiai 15 metrų plote iškilę pylimai. Neįprastai platūs – dvylika metrų – grioviai, gilūs pusantro metro, dėliojasi kaip tvirtas gynybinis barjeras rytinėje ir vakarinėje papėdėje. Į pietus atsiverianti griovio pusė išdidžiai neša pusės metro aukščio, šešių metrų pločio pylimą. Šio istorinio objekto šiaurinėje pusėje tyvuliuoja senojo įvažiavimo pėdsakai.
Masyvūs, 6 iki 9 metrų aukščio, rytiniai šlaitai yra istorijos liudininkai, nors ir apardytas arimų, taip pat pietinė ir vakarinė
šlaitų dalys pasakoja apie praeities žmonių sunkumą, kai 1997 metais užpildytos atsivėrusios duobės. Gamtos apsuptas piliakalnis, spygliuočių giraitėmis apsodintas, dabar kelia nostalgiją.
Vietovė garsi ir kaip Mūrinės, ir kaip Rūkainių piliakalnis. Aplinkiniuose pietinėje ir vakarinėje pašlaitėse, pusės hektaro dydžio papėdės gyvenvietėje, archeologai radiniais – grublėta ir lygia keramika – sugebėjo susieti šią vietą su I tūkstančiu ir šiuo laikotarpiu iki mūsų eros. Vos 200 metrų vakarų kryptimi tyko IX–XII amžių pilkapynas, pridėdamas paslaptingumo.
Piliakalnio paieška keliaujantiems Vilniaus-Medininkų plentu (A3) tampa savotiška kelionė į praeitį. Iš Svyruonėlės krypties pasukus į dešinę, 600 metrų nuotolis atskleidžia šį šiaurėje esantį istorijos puslapį.