Kalnaberžės dvaras, įsikūręs dešiniajame Nevėžio upės krante, 13 km į šiaurę nuo Kėdainių, yra vienas iš seniausių ir istoriškai reikšmingų objektų regione. Pirmą kartą dvaras paminėtas 1371 m. H. Vartbergės Livonijos kronikoje, o nuo tada jį valdė tokios garsios šeimos kaip Radvilos, Čapskiai, Košelevskiai ir Stolypinai.
XIX amžiaus antroje pusėje Stolypinų šeima pradėjo dvaro rūmų rekonstrukciją, suteikdama jiems neogotikinio stiliaus bruožus, kurie išlikę iki šių dienų. Dvarą supa XIX amžiaus viduryje įkurtas parkas, kuriame auga įvairios medžių rūšys, įskaitant liepas, ąžuolus, uosius, klevus ir kaštonus.
Piotras Stolypinas, dvaro savininkas nuo XIX amžiaus pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo, buvo žymus
politikas ir reformatorius, Rusijos vidaus reikalų ministras bei ministras pirmininkas. Jis žuvo nušautas 1911 m. Kijeve, o jo palaikai grąžinti į Rusiją.
Po Stolypino mirties dvaras patyrė skirtingas laikų permainas, nuo Kazio Binkio, kuris bandė išgelbėti dvarą nuo bankroto, iki Teisingumo ministerijos, kuri perėmė jį dėl skolų. Antrojo pasaulinio karo metu dvaras buvo sunaikintas, tačiau vėliau teritorijoje buvo įkurtos įvairios socialinės įstaigos. Šiandien Kalnaberžės dvaras ir jo parkas, nepaisant apleistumo, vis dar laiko istorines paslaptis ir yra vertingas turizmo objektas.
Ši vieta yra populiarus lankytinas objektas dėl savo istorinės praeities ir architektūros, taip pat dėl ryšių su garsiais istoriniais asmenimis.