XVI amžiaus antroje pusėje, vykdant valakų reformas, buvo sukurtas gatvinis kaimas, išsiskiriantis savo architektūrine tradicija. Šiame kaime visi pastatai buvo mediniai, su tašytų rąstų sienomis, ir turėjo aukštus šlaitinius stogus, kurie buvo dengti ilginiais šiaudais, vėliau – skiedromis. Gyvenamųjų trobesių viduje buvo didelė priemenė su išskirtiniu butelio formos kaminu, esantčiu trobos centre, o patys namai buvo išdėstyti taip, kad rytinė pusė skirtas gyvenimui, o vakarinė – ūkinėms veikloms.
Tauzų etnoarchitektūrinė sodyba, esanti vos 300 metrų nuo Plungė-Skuodas kelio, yra seniausia Tauzų kaimo sodyba. Jos pastatai atspindi tradicinės etnoarchitektūros bruožus, būdingus Žemaitijos kraštui. Sodybos išplanavimas ir apželdinimas yra unikalūs, o teritorija nėra aptverta, tad ji natūraliai jungiasi su aplinka. Sodyboje galima pamatyti senus medžius, tokius kaip klevai ir eglės, kurie papildo šios vietos žavesį.
Tarp sodybos pastatų išsiskiria troba (u.k. 29629), pastatyta
1731 metais. Ši troba yra vieno aukšto, stačiakampio plano, turinti kompaktišką tūrio formą. Jos ilgi fasadai yra orientuoti į šiaurę ir pietus, o centre – erdvė, padalinta lentų pertvara. Rytinėje priemenės pusėje priglaustas didelis butelio formos kaminas, kuris tarnauja kaip virenė. Troboje yra penkios patalpos, kuriose atskleidžiamos autentiškos architektūros detalės.
Kita sodybos dalis – svirnas (u.k. 29630), pastatytas 1740 metais, yra vieno aukšto, su priesvirniu ir keturiomis patalpomis. Šio pastato vidurinėje dalyje buvo grūdinė, vakarų pusėje – sandėlėlis, o rytinėje pusėje – dvi kamaros, iš kurių viena buvo skirta grūdams. Svirne įrengtos kopėčios, leidžiančios patekti į pastogę, kur laikomi įvairūs ūkio produktai.
Tauzų etnoarchitektūrinei sodybai, turinčiai valstybės saugomo objekto statusą, ypatingas dėmesys skiriamas jos išsaugojimui ir pristatymui visuomenei. Tai yra svarbi kultūros paveldo dalis, liudijanti Žemaitijos regiono istoriją ir tradicijas.