Lazdijai, esantys pietų Lietuvoje, pasižymi turtinga ir įdomia žydų bendruomenės istorija. Žydų gyvenimas šiame miestelyje prasidėjo XVI a. pabaigoje, tačiau tik XIX a. viduryje galima kalbėti apie išvystytą štetlą su pilna žydų infrastruktūra. Sinagoga, beit midrašas, rabino namas ir žydų mokykla sudarė bendruomenės šulhofą, kuris tapo pagrindine susirinkimų vieta Lazdijuose. Čia žmonės ne tik rinkosi melstis, bet ir aptarti svarbius verslo reikalus ar kasdienes naujienas.
XIX a. viduryje žydai sudarė apie 60% visų Lazdijų gyventojų, o jų gyvenamasis kvartalas buvo lokalizuotas aplink turgaus aikštę. Ši bendruomenė buvo neatskiriama miesto kultūros dalis. XX a. pradžioje, žydų veiklos spektras buvo platus – jie dirbo prekybos, amato ir pramonės srityse, valdydami net 16 iš 17 vietinių fabrikų. Be to, žydai buvo aktyvūs žemdirbystėje, augant jų šeimų skaičiui.
Tarpukariu
kultūrinis gyvenimas Lazdijuose klestėjo. Ypač reikšminga buvo žydų biblioteka, turėjusi daugiau nei 2000 leidinių hebrajų ir jidiš kalbomis. Styginių orkestras „HaKoakh“ tapo svarbia švenčių dalimi, o nors atskiro teatro mieste nebuvo, Lazdijai dažnai sulaukdavo jidiš kalbos teatro trupes iš Kauno, užpildančių sales žiūrovais.
Tačiau 1941 m. vasarą nacistinė okupacija sužlugdė šią gyvybingą bendruomenę, kurios nariai buvo masiškai nužudyti, o išsigelbėjusiųjų skaičius buvo minimalus.
Šiandien buvusi mūrinė sinagoga ir beit midrašas, stovintys Vilniaus g. 6, yra istoriniai simboliai. Nors šie pastatai nukentėjo per Antrojo pasaulinio karo bombardavimus, 1946 m. jie vis dar buvo pažymėti Lazdijų plane. XX a. 60-aisiais metais pastatai buvo rekonstruoti ir sujungti į kultūros namus, o 1994 m. čia įkurtas jaunimo klubas, dabar žinomas kaip Lazdijų kultūros centras.