Įžengus į Rašės upelio slėnį, maždaug 500 metrų atstumu nuo Utenos tvenkinio užtvankos, kairiajame upelio krante, maždaug 15 metrų aukščio šlaito papėdėje, galima stebėti unikalų gamtos reiškinį – keliolika vandens versmių, veržiančių iš gilumos ir formuojančių „Laumės akis“. Šios šaltinio versmės, tarsi gyvos, atveria ir užmerkia smėlio „akis“, lyg bandydamos pasakyti ką nors paslaptingo. Laikui bėgant, šių versmių, vadinamų „Laumės akimis“, atsiveria vis daugiau. Vandens perteklius iš šių šaltinių nuteka į Rašę, o skaidrus vanduo leidžia aiškiai matyti šias ypatingas gamtos detales. Šios versmės atsirado prieš šimtmečius, formuojant gilią, sufozinę įdubą, kurią sukūrė iš žemės gelmių kylantis vanduo.
2020 metais Lietuvos
geologijos tarnyba išmatavo bendrą šaltinių debitą (10-15 l/s) ir ištyrė vandens sudėtį. Šaltinio vanduo yra švarus, gėlas, priskiriamas kalcio ir magnio hidrokarbonatiniam tipui. Vanduo turi nedaug mineralinių medžiagų (324 mg/l) ir pasižymi santykiniu kietumu (6,39 mg-ekv/l). Organinės medžiagos kiekis taip pat nedidelis (permanganatinė oksidacija 2,32 mg O/l). „Laumės akių“ pavadinimą šiam gamtos reiškiniui sugalvojo netoliese gyvenantis menininkas Vytautas Kondrotas.
2021 metais Rašės upelio „Laumės akys“ buvo paskelbtos valstybei priklausančiu saugomu gamtos paveldo objektu. Panašūs šaltiniai yra randami ir kituose Lietuvos regionuose, pavyzdžiui, Skuodo krašte (Šmitos versmės), Kelmės rajone (Svilės kaime) bei Varėnos rajone prie Skroblaus upelio.