Vyžuonose, mažame miestelyje, Žalčio Vyžo legenda pasitinka kiekvieną lankytoją. Šio mitologinio žvėries pavidalas yra įamžintas Vyžuonų herbe, o karūnuotas žaltys išdrožtas mediniame stulpe, pasitinkančiame visus, kurie atvyksta į šią vietovę. Iš Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčios sienos iškyla akmeninė žaltys, o jei norite pamatyti visą Žaltį, leiskitės šlaitu link gatvės – ten rasite didelį medinį dievą, susirangiusį prie akmenimis apdėlioto baseinėlio. Šis baseinas yra Žalčio šaltinis, kuris trykšta iš šlaito nuo senovės laikų. Nors jis primena apvalų baseinėlį, srovės nematyti, nes vanduo trykšta tik dugne.
Prie Vyžo guolio stovi suoliukas, skirtas tiems, kurie nori atsipūsti ir pasikalbėti su žalčiu. Pavasarį šioje vietoje skamba paukščių giesmės, o rudenį – šlamančių lapų šnarėjimas. Nuo suoliuko atsiveria
vaizdas į Vyžuonų stogus ir kelią, kuris driekiasi kalvos papėdėje.
Senais laikais šioje vietovėje gyveno pagonys, kurie garbino ąžuolus, saulę, žalčius ir perkūną, meldėsi prie šaltinių. Vieną kartą senas krivis išsiruošė į maldą kartu su šeima, tačiau jo mažasis anūkas atsiliko. Surikęs „Vyža! Vyža!“, jis pamatė mažą žalčiuką, kurį nusprendė auginti. Šis žalčiukas, vardu Vyža, tapo krivio palydovu maldose prie senų ąžuolų ir šaltinių.
Žalčiukas augo ir buvo globojamas vaikaičio, o jų bendros maldos prie ąžuolo ir aukos ant akmens sukūrė Vyžo legendą. Vėliau buvo padaryta akmeninė žalčio galva, prie kurios žmonės meldėsi, tikėdami jos stebuklinga galia, o šaltinys buvo laikomas turinčiu ypatingas savybes. Pasakojama, kad, nusiplovus rankas Vyžo šaltinėlyje, galima būti laimingam visus metus.