Alaušo ežero pakrantėje stūksantis piliakalnis yra vienas iš svarbiausių archeologinių objektų, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą. Šis unikalus paminklas, datuojamas I tūkstantmečiu po Kr. – II tūkstantmečiu pr. Kr., yra įsikūręs vos 100 metrų nuo rytinio ežero kranto, ant atskiros kalvos. Piliakalnio aikštelė, keturkampė ir pailga šiaurės-pietų kryptimi, užima 28x16 metrų dydžio plotą. Pietiniame krašte matyti apsauginių pylimų ir griovių sistema, o šiaurinėje aikštelės pusėje išlikusi 9 metrų pločio terasa.
Šlaitai čia yra statūs, siekiantys iki 14 metrų aukščio. Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje, kuriame buvo rasta
lipdytų puodų šukių, molio tinko ir laužaviečių, galima įžvelgti senovės gyvenvietės liekanas. Deja, XX amžiuje šio piliakalnio išvaizda labai pasikeitė dėl žemės ūkio darbų ir arimų, kurie buvo vykdomi visoje teritorijoje.
Piliakalnio papėdėje įrengta Maneičių poilsiavietė, kurioje galima atsipalaiduoti ir pasigrožėti gamta. Pasak legendos, Maneičių piliakalnyje kadaise stovėjo kunigaikščio Alaušo pilis. Legendos teigia, kad kunigaikštis labai mylėjo šį didelį skaidrų ežerą ir, mirštant, paprašė, kad jo pelenai būtų išbarstyti į jo vandenis. Žmonės išpildė jo norą, o ežeras buvo pavadintas Alaušu, kunigaikščio garbei.