Minčios kaimelyje, ant Minčios upės kranto, prieš daugiau nei 200 metų buvo pastatytas istorinis vandens malūnas, kuris grūdus pradėjo malti dar 1792 m. Malūnas buvo statytas iš medžio rąstų ir turėjo keturias girnas bei vėlyką. Be grūdų malimo, Minčios dvare veikė lentpjūvė ir vario kalykla, kurioje Minčios upelio vandens jėga buvo naudojama plonų vario lakštų gamybai.
Vietos legenda pasakoja, kad malūnas turėjo „spąstus“ pagauti mitologinėms būtybėms – velniams ir laumėms, kurie, pasak sakmių, į Minčios upelio vandenis nusinešė vietinę mergelę Minčiją.
Taip pat sakoma, kad Minčios apylinkėse buvo įrengta sukilėlių tvirtovė, kurioje buvo saugomi vertingi indai ir sidabrinis dubuo, tačiau jie buvo paslėpti, kai užpuolė priešai. Tarp Minčios ir Žiežulnio ežero esantis kalnelis netgi vadinamas „Piniginiu kalnu“, mat jis, anot pasakojimų, slepia paslėptus lobius.
Prie Minčios malūno pastatytas paminklas, skirtas atminti 1863 metų sukilimą, o pats malūnas 1971 m. buvo įtrauktas į architektūros paminklų sąrašą. Šiandien Minčios malūnas yra vienas iš rekomenduojamų lankytinų kultūros paveldo objektų Lietuvoje.