Telšių bernardinų vienuolyno ir kunigų seminarijos sakralinių statinių kompleksas yra vienas svarbiausių kultūros paveldo objektų Žemaitijoje, esantis šiaurinėje Masčio ežero pakrantėje, ant Insulos kalvos. Šis kompleksas, kurio pradžia siekia XVII a., apima pranciškonų bernardinų vienuolyną, bažnyčią (1926 m. tapusią katedra), kunigų seminariją, vyskupų rūmus bei mokyklą.
Vienuolyno įkūrimą Telšiuose inicijavo Telšių seniūnas Povilas Sapiega su žmona Kotryna Goslauskaite-Valavičiene Sapiegiene. Po Žygimanto III Vazos pritarimo, XVII a. buvo pastatytas medinis, o vėliau ir mūrinis vienuolynas. Ypatingas dėmesys skirtas Loreto nameliui – toliausiai į Šiaurę nutolusiai Loreto Švč. Mergelės Marijos garbinimo vietai. 1791 m. baigta statyti renesanso-klasicizmo stiliaus vienuolyno bažnyčia, kuri 1794 m.
buvo konsekruota.
XIX a. Telšių vienuolynas patyrė didelius pokyčius – 1853 m. carinė valdžia uždarė pranciškonų vienuolyną, o bažnyčia tapo parapijine Telšių miesto bažnyčia. 1926 m. Telšių bažnyčia buvo paskirta katedra, o vėliau atidaryta kunigų seminarija. Pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis svariai prisidėjo prie seminarijos įkūrimo bei vyskupų rūmų statybos.
Katedros istorija siejama su iškiliomis Lietuvos asmenybėmis, tarp jų vyskupu Vincentu Borisevičiumi, kuris buvo sušaudytas 1946 m. Sovietinės valdžios. Jo palaikai buvo perlaidoti Telšių katedroje.
Katedra ir jos aplinka buvo atnaujinta ruošiantis Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejui, durys papuoštos vario plokštėmis, vaizduojančiomis krikščionybės raidą Žemaitijoje, o šventoriaus vartai papuošti šventųjų statulomis.