Trečiąjį Moterų žygį suorganizavo klubo įkūrėja Ada Vėtrė, kurios idėja suburti moteris bendrai veiklai tapo gražia tradicija. Ji tiki, kad žygiai – tai ne tik fizinis iššūkis, bet ir galimybė sustiprėti, atrasti vidinę ramybę bei pasisemti įkvėpimo iš kitų moterų, o Ados pastangomis šis žygis tapo ne tik dar viena kelione po gamtą, bet ir šilto bendrumo, moteriškos energijos bei tarpusavio palaikymo diena, kurioje kiekviena dalyvė galėjo pabėgti nuo kasdienybės ir pasisemti naujų jėgų.

2025 m. lapkričio 8 d. žygeivės leidosi į kelionę po Aukštaitijos nacionalinį parką, daugiau nei 20 kilometrų ilgio žiediniu maršrutu, vingiuojančiu per Ginučių piliakalnį, Asalnų pušį, Kudabų salą, Balčio gamtinį rezervatą, Linkmeno ir Alksnaičio ežerus. Tai buvo kelionė po kalvotą ledynmečio kraštovaizdį, tarp ežerų ir legendų, kur kiekvienas žingsnis priminė istoriją, o rūkas kūrė paslapties aurą.

Žygis prasidėjo prie Ginučių piliakalnio, kur kiekviena dalyvė gavo po mažą „laimės sausainį“ – simbolinį palinkėjimą kelionei. Rytas buvo apgaubtas rūku, kuris švelniai slėpė miškus ir atspindžius vandenyje, suteikdamas žygiui ypatingos ramybės ir mistikos.

Keliaudamos moterys sustodavo pasigrožėti vaizdais, pasidalinti šypsenomis ir patyrimais. Kiekvienas sustojimas – tarsi mažas atradimas: nuo piliakalnių aukštumų iki kaimų tylos, nuo samanų kvapo iki švelnaus vėjo garsuose slypinčių prisiminimų.

Istorijos, slypinčios tarp kalvų ir ežerų

Tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų stūksantis Ginučių piliakalnių kompleksas – tai dviejų kalvų gynybinė sistema, menanti senųjų pilių laikus. Kadaise čia stovėjo Linkmenų pilis, pirmą kartą paminėta dar 1373 metais. Ši vieta buvo strategiškai svarbi – iš jos atsivėrė ežerų ir kalvų panorama, leidusi stebėti artėjančius priešus. Nors pilis vėliau buvo sunaikinta Livonijos ordino, iki šių dienų išlikę pylimai ir gilūs grioviai primena, kokia stipri ir sumania buvo senųjų lietuvių gynyba. Archeologų rasti žiestos keramikos fragmentai liudija, kad šiose vietose žmonės ne tik gynėsi, bet ir kūrė savo gyvenvietę.

Vietos atmintyje išliko ir prezidento Antano Smetonos ąžuolo istorija – medžio, pasodinto 1934 m. jo 60-mečio proga. Tai stiprybės, tęstinumo ir meilės savo kraštui simbolis. Ši vieta iki šiol išlaiko ypatingą aurą, kur susilieja gamta ir istorija.

Apylinkėse sklando ir senieji padavimai – apie kalne slypinčią duobę, kurioje pasirodydavo paslaptinga senolė, apie užtvindytą miestą ir akmenis, kurie, įmesti į žemę, vėl iškildavo į paviršių. Tai primena, kad ši žemė saugo daugiau, nei mato akys – jos tylėjime slypi amžių istorijos.

Asalnų pušis – tylus gamtos stebuklas

Kelionės metu žygeivės sustojo prie įspūdingos Asalnų pušies, augančios netoli to paties pavadinimo ežero. Tai senas, išskirtinės formos medis, kurio kamienas tarsi susisukęs iš daugybės gyvenimo linijų. Sakoma, kad po šia pušimi verta stabtelėti – čia ypatingai tylu, o oras kvepia derva ir samanomis. Tokios akimirkos primena, kad žygis – ne tik kelias kojoms, bet ir poilsis mintims.

Aukštaitijos kaimai – gyva tradicijos dvasia

Žygio kelias vedė per Aukštaitijos nacionalinio parko apylinkes, kur tarp kalvų ir ežerų išsibarsčiusiuose etnoarchitektūriniuose kaimuose iki šiol išlikusi senoji dvasia. Čia stovi rąstinės pirkios su šiaudiniais ar skiedriniais stogais, drožinėtais langų rėmais, seni kluonai, svirnai ir pirtelės prie ežerų – tylūs liudininkai žmonių gyvenimo, jų santykio su gamta ir tradicijomis.

Šiose vietose laikas tarsi sulėtėja. Kaimuose vis dar juntamas natūralus gyvenimo ritmas – ramus, šiltas ir kupinas paprastumo. Tai erdvės, kur žmogus ir gamta vis dar kalbasi tuo pačiu ritmu, primindamos, kad tikroji harmonija slypi paprastume.

Ladakalnis – kalnas, apglėbtas legendų

Žygio pabaigoje keliautojos pasiekė Ladakalnį – iškilią kalvą tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų. Nuo jos viršūnės atsiveria viena gražiausių Aukštaitijos panoramų, kur vienu metu galima išvysti net šešis ežerus. Kalvą dengia pušynai, o šlaitais bėga vėjo gūsiai, nešantys ramybės pojūtį.

Sakoma, kad senovėje čia būta šventyklos, skirtos deivei Ladai – žemės ir derliaus globėjai. Laikantis senos tradicijos, dalyvės pasiėmė po akmenuką ir užnešė jį ant kalno – tarsi mažą norą ar padėką. Aplink tvyrojo ypatinga ramybė, o lengvas rūkas suteikė kalnui mistiškumo. Tai vieta, kur istorija, gamta ir žmogaus jausmai susilieja į vieną visumą.

Padėka ir bendrystės jėga

Šis žygis – tai ne tik kelionė per kalvas ir ežerus, bet ir per vidinį pasaulį. Kiekvienas žingsnis priminė, kad svarbiausia – ne atstumas, o jausmas, kai šalia einančios moterys tampa įkvėpimu, palaikymu ir jėga.

Nuoširdi padėka Adai Vėtrei – už trečiojo Moterų žygio organizavimą, už rūpestį, motyvaciją ir už tai, kad jos idėja suburti moteris į bendrystės kelią tapo tikrove. Taip pat ačiū visoms žygio dalyvėms – už šypsenas, pokalbius, pasidalintas nuotraukas ir šiltą atmosferą, kuri lydėjo viso žygio metu.

Kiekvienas mūsų žingsnis šiame kelyje – tarsi maža pergalė prieš kasdienybės rutiną, o kartu – priminimas, kad stiprybė slypi moteriškume, gamtoje ir vienybėje.