Rugsėjo 20 dieną Marcinkonyse įvyko pirmasis Moterų žygiavimo klubo žygis, kurį surengė klubo įkūrėja Ada Vėtrė. Ji – šio sumanymo iniciatorė, siekianti suburti moteris į bendrą veiklą, kuri įkvėptų daugiau judėti, pažinti gamtą ir pasisemti stiprybės iš bendrystės. Ada tiki, kad žygiai gali tapti ne tik fizine veikla, bet ir moterų tarpusavio palaikymo, draugystės bei įkvėpimo šaltiniu.

Moterų žygiavimo klubas gimė iš Ados idėjos sukurti erdvę moterims, kurios nori daugiau judėti, pabūti gamtoje ir atrasti bendraminčių. Čia laukiamos visos – tiek pradedančios, tiek patyrusios žygeivės. Svarbiausia – noras judėti, bendrauti ir atrasti daugiau.

Pirmasis žygis prasidėjo Marcinkonių lankytojų centre, iš kur keliautojos leidosi į pažintinį taką Dzūkijos miškuose. Pirmasis sustojimas buvo Šaudzyklos kalne, nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama į vingiuojantį Grūdos upės slėnį.

Toliau moterys stabtelėjo prie stendo apie drevinę bitininkystę, kur sužinojo, kaip nuo seno pušyse būdavo daromos drevės laukinėms bitėms laikyti. Tai viena seniausių dzūkiškų tradicijų, liudijanti žmonių ir gamtos darną.

Vėliau keliautojos priėjo prie Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo bažnyčios ir šalia stovinčio medinio kryžiaus, ant kurio kabėjo tautinė prijuostė. Sustojus prie jo, moterys svarstė, ką ji reiškia – tai priminė senąsias lietuvių tradicijas, kai prie kryžių būdavo rišami audiniai ar juostos kaip padėkos ar prašymo ženklai.

Toliau maršrutas vedė į vieną įspūdingiausių vietų – Klonių (Gaidžio) kopą. Kadaise ši kopa nuolat judėjo, užklodavo laukus ir kelius, o tik pasodinti miškai pristabdė smėlio pustymą. Šiandien tai svarbi Dzūkijos kraštovaizdžio dalis, vietinių dar vadinama Gaidžio kopa.

Žygiuotojos užsuko ir į Aukštapelkę "Meškos šikną", vietą, kuri garsėja ne tik šmaikščiu pavadinimu, bet ir turtinga gamta. Eidamos moterys juokavo, kad reikia žengti atsargiai, nes dar galima prasmegti tiesiai į „meškos šikną“. Čia jos pamatė spanguolinius gailius, kiminus, o tarp samanų rado ir prinokusių spanguolių. Net pavyko rasti miniatiūrinį vabzdžiais mintantį augalą saulašarę, kuris labai pradžiugino žygeives.

Viso žygio metu Dzūkijos miškai viliojo ne tik pasakojimais ir legendomis, kai kurios moterys neatsispyrė ir ėmė grybauti. Į maišelius keliavo voveraitės, kiti grybai, o pavyko rasti ir grybų karalių baravyką. Tokios akimirkos suteikė žygiui dar daugiau smagumo ir priminė, kad rudeninė Dzūkija visuomet dosni.

Pabaigoje planuota eiti taku per pelkę, tačiau dėl liūčių jis buvo apsemtas, todėl teko rinktis kitą maršrutą. Vis dėlto įspūdžių tikrai netrūko, žygis neprailgo ir buvo kaip tik: kupinas gamtos grožio, šiltų pokalbių ir smagių atradimų.

Šis žygis – tik pradžia. Ada Vėtrė, įkūrusi Moterų žygiavimo klubą, parodė, kad jos sumanymas įkvėpti moteris keliauti, patirti ir dalintis bendryste jau tapo tikrove. Tai pirmasis, bet tikrai ne paskutinis susibūrimas, kuris, tikime, virs gražia tradicija. 

Jei jums patiko mūsų straipsnis, kviečiame prisidėti prie mūsų veiklos ir paremti šį projektą. Jūsų parama padės kurti daugiau turinio ir skatinti turizmą Baltijos šalyse. Paremkite mus čia.